Po 123 metų vergovės ir užmaršties, 1918 metų vasario 16-ąją, Lietuva pakilo kurti savo nepriklausomybės. Anot istorikų, į praeitį tuomet nuėjo senoji- bajorų, didikų, kilmingoji- Lietuva. Vasaris žymi naujos, modernios valstybės pradžią- jos kūrybos ėmėsi paprasti žmonės: ūkininkai, kunigai, iš kaimo kilę inteligentai. Tautos dainius Maironis šią gimstančią valstybę pavadino Jaunąja Lietuva. Sudėtingoje XX a. pradžioje ir visuomenė, ir politikai, skatinami tautinio sąjūdžio idealizmo ir pasiaukojimo, skubėjo gelbėti ir pačią nykstančią tautą, žadino bendragenčių tautinę savigarbą, ir kūrė savo valstybės teisinius pamatus, tvarkė ūkį, krašto gynybą, užsienio politiką. Bendrų pastangų dėka Lietuva tada tapo visaverte Vakarų Europos valstybe, išugdė ne vieną piliečių kartą, fiziškai ir dvasiškai nenusilenkusią sovietinei okupacijai, kursčiusią laisvės viltį vergovės tamsybėse.
Taigi Vasario 16-osios Aktas buvo tik žodis, tik pareiškimas gyventi savarankišką gyvenimą be jokių unijų, susisaistymų su kitomis valstybėmis. Teisės profesorius M. Romeris yra rašęs, kad teisės požiūriu šis dokumentas neturėjęs jokios juridinės galios, kad jo paskelbimu dar nebuvo atkurta Lietuvos valstybė, kad ir pati to meto Lietuvos Taryba nebuvo jokia valdžia, o tik laikina gyventojų atstovybė. Didieji valstybės kūrybos darbai prasidės 1920 metais išrinkus Steigiamąjį Seimą ir patvirtinus ministrų kabinetą. Valstybės kūnas buvo kuriamas vėlesniuose darbuose. Prof. E. Aleksandravičius patvirtina, kad valstybės institucijų kūrėjų, švietėjų, ūkininkų, politikų ir karių kartai teko Vasario Akto žodžius paversti politine realybe. Valstybė visų pastangomis turi būti nuolat, nepailstamai kuriama: čia pirmiausia visi ir kiekvienas esame reikšmingi ir svarbūs- esame ne kokie valdžių liokajai ar jos valios vykdytojai.
Valstybės nepriklausomybės atkūrimo diena dar kartą mums primena pilietinę pareigą save suvokti kaip tautos ir valstybės istorinio kelio dalyvį, atsakingą už valstybės ateitį. Laisvė pirmiausia yra darbas ir pareiga. Gali atrodyti, kad maža mūsų laisvėje šiandien pasišventimo ir aukos. Lyg tebūtų likę mumyse Vasario 16-osios dvasios plėnys. Bet juk suprantame, kad po didžiųjų visuomeninių sąjūdžių ir pervartų žmogus susitelkia savo gyvenimo sėkmei ir laimei. O aukštieji pasišventimo ir tarnystės idealai pasitraukia į nuošalę, nuolatinio budėjimo pozicijas. Tikrasis patriotizmas nėra triukšmas, o kantrus triūsas, pastangos gražiai gyventi, naudingai dirbti, rūpintis šeimos gerove. Paprastuose dalykuose spindi Vasario idealų šviesa. Nebūkime nuolankūs demonstruojamos galios pastumdėliai- ne galia, o mūsų net kukliausias kasdienis darbas stiprina valstybę. Ne žmogus valdžiai, o valdžia žmogui privalo tarnauti- toks didysis Vasario priesakas mūsų dabarčiai.
Būkime Vasario Respublikos orūs piliečiai!
Valentinas Stundys, LR Seimo narys