Ką kiekvienas pirmiausia sutikome atėję į šį pasaulį? Ką išvydome gulėdami lopšyje ar tik ką iš jo išsiropštę? Žinoma, kad Mamos veidą, jos glostančias rankas ir Tėvo švytinčias akis- jų meilės artumoje prasidėjo ir augo mūsų pasaulis.
Gegužės pradžioje šventėme motinystę, o dabar, birželio pradžioje, minime tėvystę- Tėvo dieną. Tik viena ir kita kartu yra prasmė, sąjunga ir grožis.
Gerbti savo Tėvą ir Motiną- prigimtinė mūsų pareiga, mūsų gyvenimo pilnatvė išsiskleidžia tik neišsenkančioje pagarboje savo Tėvui ir Motinai, nuolatiniame dvasiniame ryšyje su Jais, esančiais ar išėjusiais.
O tėvystės pareiga yra sunki: mylėti, padėti, rūpintis, suprasti, gerbti, patarti… Atsakingoje tėvystėje mes patys keičiamės ir augame.
Tėvystė- tai šeimą telkianti lyderystė, tai dvasios, ne jėgos galia. Tai visą šeimą jungianti atsakinga meilė. O Vydūnas gražiai mintijo: „ Meilė nereikalauja nieko sau, o tik dalina, ką ji turi“.
Ką pasėsime šeimoje, tą tautoje išauginsime- nebėra ką priduria šiems Just. Marcinkevičiaus žodžiams.
V.Stundys, LR Seimo narys