Sąjūdžio epochoje dr. M. Lukšienės ir jos bendraminčių suformuota švietimo vizija – tautinė mokykla lemia visuomenės raidą ir kiekvienos asmens sėkmę, kultūros gyvybingumą ir jos atvirumą – buvo įtvirtinta kaip valstybės raidos prioritetas. Ilgainiui ši nuostata blėso besikeičiančių politinių daugumų programose ir realiai nebuvo įgyvendinama. Švietimas per 25 nepriklausomybės metus netapo ilgalaikiu nacionaliniu projektu.
Priešingai, vadovavimas Švietimo ir mokslo ministerijai buvo valdančiųjų partijų dalybų ir jų vidaus įtampų arena. Visiškai nepaisant to, kad periodiškai tvirtinamos valstybinės švietimo strategijos, kad jas įgyvendina skirtingos politinės daugumos, tebestinga partijų požiūrio į švietimą kaip tęstinę, nuoseklią nacionalinės politikos sritį, kai dėl pamatinių jos siekių ir uždavinių sutaria visos politinės jėgos. Tarkim, šios kadencijos Vyriausybės programos 170 dalis skelbia „ Švietimo ir mokslo politika iš esmės pakeis pastaraisiais metais įgyvendinamos politikos nuostatas“. Taigi žadamos revoliucinės permainos – bus kitaip nei 2008-2012 metais: bus pertvarkoma bendrojo ugdymo ir profesinio mokymo sistema, keičiama aukštojo mokslo politika – tokie ir panašūs šūkiai deklaruojami programoje. Akivaizdu, kad švietimo politika tampoma į visas puses vadovaujantis skirtingomis ideologinėmis nuostatomis. Dar iki šiolei vis primenama, kad anos kadencijos politika buvo liberali, kad joje diegti neva laisvosios rinkos mechanizmai, o dabar viskas bus tvarkoma valstybinių užsakymų ir lygiavos principais, todėl bus įvesta visuotinė vienoda studijų įmoka, atsisakysime studijų krepšelio metodikos, ją iš dalies keisime valstybės užsakymu ir valstybiniu planavimu, koreguosime mokyklų tinklo reformą ir t.t. – ryškūs socialdemokratiniai pagardai, kol kas taip ir likę žodžiais.
Kas vyksta realybėje? Pirmiausia vadovavimas atskirų sričių ministerijoms tapo valdančiųjų interesų sritimi ir begėdiška buhalterija. Degraduota taip, kad net skaičiuojamos ministerijoms skiriamos lėšos, o pasidalijimų „finansinė vertė‘ turi atitikti koalicijos partnerių svorį valdžioje – keista valstybės sričių krepšelizacija. Pats švietimas tėra periferinis dalykas – svarbiausia galimybė valdyti finansus.
Šioje kadencijoje išryškėjo ir kitkas: partijos stokoja atskirų sektorių lyderių, pripažintų ir visuomenei žinomų politikų. Švietimo ir mokslo ministro paieškos kadencijos pradžioje atrodė apgailėtinai. Tas pats kartojasi ir dabar, kai gėdingai ieškoma naujo ministro kandidatūros. Įdomi demokratija – iš kelių pabandymų surasti bent kiek tinkamesnį! Vien šie faktai rodo, kad kai kurioms partijoms švietimas yra ne tik nemylima podukra, bet kad visai ir nerūpi švietimo politikos siekiniai, nesuvokiama jo svarba.
Kita vertus, matyti ir kita bėda: kai kurios partijos yra nepasiruošusios atsakyti už savo valdomos srities sėkmingą plėtrą, ateina vadovauti neturėdamos jokios strategijos ir veiklos programos, kuri būtų iš anksto žinoma visuomenei. Prisiminkime praeitos kadencijos patirtį. Švietimo politikos prioritetinis tikslas buvo reformuoti studijų ir mokslo sektorių. Tokiam darbui buvo pasiruošta – iš esmės kadencija pradėta turint Mokslo ir studijų įstatymo projektą, jis Seime buvo priimtas per pusmetį. Suprantama, kad buvo tobulintinų ir taisytinų dalykų, vėliau jie buvo keičiami. Tačiau svarbiausia šiuo atveju ne turinys: 2008-2012 m. kadencijos dauguma buvo pasiruošusi darbui. Dabartinės koalicijos kadencija iš esmės jau baigiasi, bet garsiai skleistas „kitokios švietimo politikos šūkis“ teliko rinkimų kampanijos vos girdimu aidu, o dauguma Vyriausybės programos švietimo ir mokslo programos siekių lieka tik popieriuje. Akivaizdi šios koalicijos valdančiųjų strateginė anemija, lyderystės stoka ir nomenklatūrinis veikimas neatitinka šios dienos įvairių sričių procesų kaitos, naujų globalizacijos keliamų iššūkių, visuomenės lūkesčių ir akivaizdžiai stabdo Lietuvos pažangą įvairiose srityse bei menkina jos konkurencines galias.
Valentinas Stundys