Šv. Velykos – mūsų naujumo pradžia
Metų tėkmėje dominuoja nuolatinis pasikartojimas, kasmetės šventės – to vyksmo centras. Gali atrodyti, kad viskas įprasta ir paprasta, kad, metams keičiantis, viskas tik elementariai sukasi tuo pačiu ratu. Viena vertus, taip – metų kaitos branduolys stabilus, pastovus. Tai mūsų egzistencijos prasmės atramos: Kalėdos, Velykos, Sekminės, Žolinė, Vėlinės … Kita vertus, ta kaita nėra elementarus pasikartojimas, o nepaliaujamas naujumas ir nepasikartojantys mūsų atradimai, veiksmo spiralė: lyg ir įprasta, bet kaskart nauja, nepakartojama. Kiekvienos šventės – vis naujos prasmės, vis kitokios žinios.
Jau seniai žinoma gyvenimo alternatyva, kurią apibūdina priešprieša „atrodyti ir būti“. Šventės ir mūsų dalyvavimas jose yra esminis: ar tik dalyvaujame, ar išgyvename, esame, būname. Šiuolaikinė visuomenė siekia atrodyti, dalyvauti – viskas tėra kultūrinė atrakcija, kultūringo žmogaus atributas: na, negražu nedalyvauti šventės apeigose, nekultūringa, ką pagalvos aplinkiniai. Apsivalymas, atsinaujinimas, atsitiesimas, atsisakymas, atsigręžimas, susivokimas, susitelkimas – tai giliausi mūsų išgyvenimai, slaptieji sielų potyriai. Šventės – lūžinai metų tėkmės taškai – tokių galimybių momentai. Mes turime gebėti atsiverti šioms progoms, kad jos netaptų eiliniu užstalės šventimu. Šventės sakralumo išsaugojimas yra mūsų vidinės galios žymuo.
Taigi jau šv. Velykos. Šviesos, gyvybės patvirtinimo metas. Ir ne tik – gyvenimo gelmės, jo sakralumo ir mūsų atsinaujinimo dienos. Didžiojo prisikėlimo stebuklo išgyvenimas. Kančios ir kentėjimo, šlovės ir atgailos, laikinumo ir amžinatvės patirtis, suvokiant gyvenimą kaip nesibaigiantį gyvybės amžinumą, kaip nuolatinio atsinaujinimo šaltinį. Gyvybės vienio jėgos ir jos atskirybės trapumo patyrimas. Galimybė išgyventi abejonę, kančią, pažeminimą, išdavystę ir nusižeminimą ir pakilti meilėje ir viltyje naujam gyvenimo etapui įtikėjus savo galia ir prievole siekti šviesos, aukštumų ir kilnumo. Tai mūsų žvilgsnis į visos kūrinijos slėpinio gelmes. Kiekvienas savaip švenčiame.
Šventėse daug ritualų, apeigų, išorinių efektų – kad būtų gražu, kad paveiku ir įtikinama. Kur kas esmingiau savarankiškai išgyventi ir suvokti, perprasti šventės vyksmo esmę, patirti jos prasmingumą sau, savo ir artimųjų ateičiai, visų bendrystei ir visų susivienijimo šventimui, svarbu tikėjimo tikrumą pajausti. „<…> tikrumas tegali sudygti tų trijų dienų dirvoje, subręsti ant kryžiaus, kai nubyra dekoracijos ir grimas, kai imame mums ištiestą ranką ir žengiame į Prisikėlimo erdvę“ (A.N.).
Velykos- didžioji mūsų egzistencijos kulminacija, mūsų tikėjimo manifestacija, mūsų vilties ir rytojaus erdvė. Galimybė ir šansas, kelias ir kelionė.
Šviesiai giedro šv. Velykų meto.
Valentinas Stundys, LR Seimo narys