1941 metai- Lietuvos genocido pradžia
Surink mus, Dieve, iš visų pasviečių,
Gyvuosius likusius namo parvesk.
Poetas, tremtinys A.Miškinis
Šių metų birželio 14 d. sukanka 75 metai, kai Lietuvoje Sovietų sąjunga pradėjo masinius žmonių trėmimus iš gimtinės į atokiausius Sovietijos kraštus. Tų metų pavasarį gyventojų deportacijos buvo vykdytos ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Estijoje, Vakarų Ukrainoje, Vakarų Baltarusijoje ir Moldovoje. Šiandien istorikai, tyrinėdami archyvinę medžiagą, pateikia išsamų pirmųjų masinių trėmimų vaizdą. Iš viso tą birželį išvežta iš minėtų vietų apie 110 tūkstančių žmonių: apie 90 tūkstančių ištremta, apie 20 tūkstančių išvežta į pataisos darbų lagerius.
Trėmimai- gerai organizuotos ir parengtos akcijos, tikslinės programos. Jų veikimo schema tokia: Sovietų sąjungos komunistų centro komitetas ir liaudies komisarų taryba priima politinį sprendimą dėl gyventojų trėmimo iš konkrečių vietovių, po to sovietų NKGB (saugumas) išleidžia direktyvas ir instrukcijas dėl trėmimų organizavimo ir vykdymo parinktuose kraštuose: čia aptariama tremtinų asmenų apskaitos tvarka, jų skirstymas į grupes pagal politinius ir socialinius kriterijus, nustatoma jų suėmimo, lydėjimo į surinkimo stotis ir konvojavimo į ešelonus tvarka, parengiami tremtinių įkurdinimo tolimuose regionuose planai. Pirmųjų trėmimų išvakarėse sovietų NKVD įsakė iš Lietuvos ištremti per 21 tūkstantį žmonių, nurodomos ir tremties vietos- Krasnojarskas, Altajus, Novosibirskas, Komija ir Kazachstanas, ir kiekiai, ešelonais- 8, 2,2,1,1… Lietuvoje trėmimus organizavo okupacinės valdžios įstaigos: saugumas, centrinis ir apskričių operatyviniai štabai. Detalius planus sudarydavo apskričių štabai: juose aptariami kiekiai, pateikiami žmonių sąrašai, sudaromos tremiamųjų bylos. Politinį sprendimą dėl parengtų operacijų planų priimdavo Lietuvos komunistų centrinis biuras ir liaudies komisarų taryba. Taigi 1941metų birželio 10 dieną šios institucijos priima sprendimą, kad pasirengimas pirmajam masiniam trėmimui baigtas. Numatyta ištremti 16479 žmones.
Masiniai trėmimai prasidėjo 1941 m. birželio 14., šeštadienį, antrą-trečią valandą nakties. Deportaciją vykdė vietos ir atsiųstų sovietų represinių struktūrų pareigūnai, kariai, talkino vietiniai komunistai. Iš viso išvežta apie 17500 žmonių vergystei ir skurdui, nuolatinei akistatai su mirtimi. Detali statistika negailestinga. Įkalinta GULAG-uose per keturis su puse tūkstančio, iš jų daugiau kaip pusė mirė. Ištremta per 12 tūkstančių, iš jų 40% vaikai iki 16 metų- tremtyje mirė apie 20 procentų. Pirmiausia išvežė nepriklausomos Lietuvos elitą: prezidentą A. Stulginskį, Seimo pirmininką, K. Šakenį, daug ministrų, kelis šimtus Lietuvos kariuomenės karininkų. Į lagerius išsiųsta žurnalistų, mokytojų, ūkininkų, mokslininkų…. Lietuvių, lenkų, žydų, rusų, baltarusių… „Juodasis birželis“ atspindi tragišką mūsų likimą okupacijoje. Tai buvo tik Lietuvos genocido pradžia: jis buvo okupanto ir vietos pakalikų vykdomas iki pat šeštojo dešimtmečio pradžios.
Kodėl? Okupanto tikslas- Lietuva be lietuvių, be laisvų žmonių. Įbauginti, priversti paklusti okupaciniam režimui, užgniaužti pasipriešinimo dvasią, sunaikinti sąmoningiausius žmones, kad visus kitus būtų galima valdyti….. Tuometė statistika atskleidžia Lietuvos sovietizacijos mastą: vien per penkerius pokario metus į Lietuvą iš Sovietų sąjungos atsikėlė gyventi beveik ketvirtadalis milijono žmonių, kurie turėjo tapti sovietinio režimo atrama Lietuvoje.
Šiandien, džiaugdamiesi laisve, neturime pamiršti mūsų nepriklausomybės kainos. Neturime pamiršti žmonių aukų, sudėtų ant mūsų laisvės aukuro. Ir pripažinti stebuklą, kad tokį okupanto brutalumą patyrusi tauta išliko ori ir laisva, sugebėjusi vėl atkurti savo valstybės nepriklausomybę. O tie, kas nežino praeities, ja nesidomi ir jos neišgyvena, pasmerkti ją pakartoti.