Seimo nario darbas: ir pareiga nuolat bendrauti su žmonėmis

Sausis ir vasaris- tie mėnesiai, kai Seimo nariai nesirenka į plenarinius posėdžius, nebent sušaukiama neeilinė sesija. Dar daug kam atrodo, kad šiais mėnesiais Seimo nariai atostogauja, nieko nedirba ar rūpinasi savo reikalais. Man šie mėnesiai yra labai svarbūs ir įdomūs- kasmet susitinku su įvairių vietovių gyventojais, kalbamės apie valstybės reikalus, Seimo darbus, politikos aktualijas. Šiemet vien Molėtų krašte buvo per trisdešimt tokių susitikimų . Neabejoju, kad  politikams svarbu kalbėtis, išgirsti žmonių nuomonę, klausimus, kritiką, vertinimus. Ateina žmonių, net pasirašiusių savo mintis ir klausimus. Džiugu, kad žmonės atskiria, kas priklauso savivaldai daryti, o už ką atsako centrinė valdžia. Taip pat turiu galimybę išsakyti savo nuomonę ir savo žinias. Tokie susitikimai nėra lengvi, nes sulauki įvairiausių klausimų ir nuomonių, pajunti  žmonių nuotaikas, išgirsti karčių tiesos žodžių ir nepasitenkinimo, bet svarbiausia- neatitrūksti nuo gyvenimo, neužsidarai Seimo narvelyje.

Tokių susitikimų nauda keleriopa. Nuolat bendraudamas  su žmonėmis, gali paaiškinti ne tik Seimo sprendimus, bet ir savo požiūrį ir motyvus. Sykiu šis bendravimas yra neišsemiamos ir vertingos pamokos Seimo nariui, jo veiklai-  pirmiausia neprarandi realybės ir tikro gyvenimo jausmo, matai politikos ydas ar politikų negebėjimą atliepti žmonių lūkesčiams ir viltims, išgirsti ne tik kritikos, bet ir vertingų patarimų, netikėtų pasiūlymų. Gali palyginti gyvenimo bėdas ir žmonių  rūpesčius su politikų sprendimais ir jų nauda žmonėms. Įsitikini, ar valdančiųjų įgyvendinama politika yra efektyvi ir sprendžianti pagrindines problemas.

Gaila, kad daug politikų vengia tiesioginių susitikimų-pokalbių su žmonėmis. Gal bijo netikėtų klausimų, aštrios kritikos ar piktų emocijų. Žmonės nėra abejingi tam , kas vyksta Lietuvoje, stebi ir vertina politikų elgesį, kalbas ir darbus. Jei tokių susitikimų neorganizuoji- iš esmės gyveni savo įsivaizduojamame pasaulyje, rūpiniesi tik savo atrodymu žmonėms, siekdamas jų palankumo  kokias pajuokavimais šventėse, progine parama renginiams ar pasisveikinimu prie namų slenksčio. Vadinu tokią politikų praktiką  paralelinio, netikro gyvenimo kūryba; kaip suprantu, taip ir pasikalbu su savimi. Tokių pasitariančių su savimi daug visur- ir Seime, ir savivaldoje.

Šiemet susitikimuose į akis krito bendras žmonių nusivylimas ir netikėjimas, kad valdžia rūpinasi žmonėmis, kad per maža žmogui palankių pokyčių, kad gyvenimas negerėja. Kartojasi tie patys teisingi pastebėjimai– neteisingumas, nedidėjantys atlyginimai, menkos pensijos , tarpusavio rietenos, išlaidavimas ir neatsakingumas.  Galima šiuos žmonių teisingus pastebėjimus papildyti faktais: apie 30% procentų gyventojų skursta, apie 75% dirbančiųjų tegauna atlyginimą iki vidutinio darbo užmokesčio. Tiek pensijos, tiek vidutiniai atlyginimai mažiausi Europos Sąjungoje. Pastaraisiais metais ekonomika nuosekliai augo, o žmonių gyvenimas kaip buvęs stabilus-vis dar krizinis, kai kam sotesnis- išrinktiesiems. Ketveri sąstingio ir netesėtų pažadų metai. Žmonės puikiai supranta, kad valdantieji, jų sudaryta Vyriausybė pamiršo žmogų, užsižaidė tarpusavio kova ir tuščiais pažadais. Žmonės, priešingai nei valdantieji, supranta, kad jau ne A.Kubilius, o šios kadencijos socialdemokratų, tvarkiečių ir darbiečių koalicija yra atsakinga už ketverių pastarųjų metų rezultatus ir realią žmonių padėtį.

Žmonės susitikimuose stebėjosi, kad galima politikoje sakyti viena, o daryti ką kita. Sakykim, dar praėjusių metų pabaigoje Vyriausybė patvirtino sveikatos įstaigų ketvirtojo etapo pertvarkymo programą, siekdama, įsiklausykit,  didinti paslaugų prieinamumą ir kokybę. Bet realiai tos programos įgyvendinimas reiškia nedidelių savivaldybių ligoninių paslaugų susiaurinimą iki slaugos ir palaikomojo gydymo. Bet įdomu kitkas- kokie nors vietos valdančiųjų fanai skleidžia žmonėms, kad savivaldybė čia viską sumažinti ketinanti. Arba.  Kai kurie Seimo nariai mėgsta pasigirti, kad individualiai lanko žmones namuose. Taip, per rinkimų kampaniją tokiu atveju persimeti su žmonėmis vienu kitu sakiniu, tačiau tai neprilygsta  ilgesniam pokalbiui. Teko ir šiemet išgirsti, kad tokie individualistai skelbiasi šernus iššaudysiantys ar kokią vieškelio atkarpą nuasfaltuosiantys. Bet jau žmonės pastebi, kad kai iš esmės nesprendžiamos žmonių problemos, tai žadami tie dalykai, už kuriuos atsako kitos įstaigos, o kalbėti apie vargą, skurdą ir savo valdžios neveiklumą bei atsakomybę vengiama, nes tai nepatrauklu. Žmonėms įgriso tokia demagogija.

Nuolatinis klausimas: o ką daryti, kad padėtis keistųsi, kad valdžia tarnautų žmogui- važiuoti prie Seimo su traktoriais, eiti su šakėmis?… Galima ir taip, kad valdžia prasitrintų akis, bet svarbiausia-  atsakingai elgtis rinkimuose, balsuoti už padorius, už tuos, kuriuos žinote ir pasitikite.  Tik vėl nepulti į milijonierių ar jų parankinių glėbį, nemokamai vežančių į knygų muges, neužkibti už keistokų jau šiandien visur klijuojamų politikų porelių , aklai nepasikliauti „asfaltuotojais“, neieškoti stebuklingos šviežienos- jos bus mums pasiūlyta, jau vėl kepa. Nesiblaškykime vis ieškodami gelbėtojo-stebukladario, tik kantriai  dirbdami ir savo artimaisiais rūpindamiesi patys sukursime stebuklą, nes niekas nieko veltui neduoda ir nežada, nebent prasidėjus rinkimų kampanijai. O valdžia turi padėti mums  ir netrukdyti, turi būti teisinga ir atidi žmonių gyvenimo kasdienybei. Maža skelbti, kad svarbiausia- žmogus, reikia realiais darbais kurti sąlygas, kurios kiekvienam leistų oriai jaustis. Valdžia privalo tarnauti žmogui, tautai ir valstybei, privalo nepailstamai rūpintis mūsų gyvenimo kokybe ir viešaisiais reikalais, turi stiprinti valstybę.

DSCF1799 DSCF1807 DSCF1810 DSCF1825 DSCF1830 DSCF1831