Nepriklausomybės atkūrimo 25-metis: mūsų sėkmės, grėsmės ir viltys
Šiais metais švenčiame Kovo 11-osios jubiliejų – mūsų nepriklausomybei jau 25-eri. Valstybės istorijoje ketvirtis amžiaus- nedidelė atkarpa. Žinant, kad mūsų valstybė nuo savo pradžios, XIII amžiaus, iki pat XXI išvakarių vis turėdavo ginti savo laisvę ir nepriklausomybę, po visokių unijų ir okupacijų kaip feniksas pakildavo iš istorijos ūkanų naujam laisvės etapui, dvidešimt penkerių metų istorinis kelias reikšmingas- pralenkėm net Vasario 16-osios Lietuvą keleriais metais.
Šią sukaktį Lietuva pasitinka kaip visavertė Europos Sąjungos ir NATO narė, kaip tarptautinio saugumo sistemos dalyvė. Mūsų valstybė šiandien yra demokratinio pasaulio aktyvi veikėja, jos pozicija svarbi pasauliui dėl aštriausių dabarties įvykių. Kita vertus, jos stulbinanti nepriklausomybės metų įvairių sričių pažanga stebina mūsų žemyno senbuves. Tiesą sakant, neįvyko nieko nuostabaus, mes tiesiog sugrįžome po 50 okupacijos metų ten, iš kur jėga buvome išstumti, buvome užkariauti, bet niekada su tokia būsena nesutikome, bent sąmoningoji Lietuvos dalis. Tačiau esame ir praėjus ketvirčiui amžiaus tebekankinami praeities įpročių, gundomi laisvėje atsivėrusių beribių galimybių.
Okupantas ar agresorius visada remiasi silpnaisiais, gundo mūsų žemuosius instinktus: pirmiausia galią ir sotumą, greitą asmeninę gerovę. Taip sutelkiami palaikytojai, rėmėjai, perkeičiamos vertybės ir dorybės. Skaitydamas J.Sajausko miniatiūrų romaną „Neužmirštami Suvalkijos vardai“ (romanas paskelbtas patriotiškiausia metų knyga), vaizduojantį sovietinės okupacijos pradžios tragediją ir beviltiškas pastangas likti laisviems, skausmingai išgyveni ne tik okupanto cinizmą ir nežmoniškumą, bet pirmiausia stebiesi bendragenčių kraštutinėmis laikysenomis: išdidžiu pasiaukojimu Tėvynei ir nuolankia tarnyste okupantui, laisvo žmogaus garbe ir vergiška baime. Autorius itin taupiai vaizduoja pokario tragedijos atskalūnus, išdavikus, pasirinkusius ne tarnystę Lietuvos laisvės idėjai, bet asmeninę gerovę, laikiną saugumą ar galią valdyti žmones. Ir šiandien vyksta įnirtinga skirtingų pozicijų ir požiūrių kova, ir šiandien žmogus privalo pasirinkti, apsispręsti tik kiek kitoje paradigmoje- politinės kovos dėl valdžios batalijose ar geopolitinėse peripetijose. Instinktų pasaulis nesikeičia, jei žmogaus netramdo kultūros normos ir moralinės vertybės.
Kovo 11-oji- tai mūsų sprendimas kurti švarią, teisingą, gražią ir laisvą Lietuvą, tai sugrįžimas į tikrųjų vertybių kelią. Vertybės lemia mūsų gyvenimo kryptį ir mūsų elgesį, vertybės yra ir valstybės politikos centras. Kovo 11-oji- mūsų laisvės aukštoji, romantiškoji diena, po kurios prasidėjo valstybės kūryba. Dvidešimt penkerių metų mūsų politikos kelyje buvo visko, gal daugiau interesų ir pragmatiškumo nei aiškių vertybių. Gaila, kad kai į valdžią pasiunčiami bestuburiai veikėjai, žadinami asmeninės naudos lūkesčiai ir nepakantumas demokratinei tvarkai. Paradoksalu, kad dar ir šiandien patikime tais, kurie, būdami valdžioje ar jos siekdami, demonstruoja „kovą“ prieš valdžią, t.y. dedasi kažkuo kitu, nei iš tikrųjų yra. Negirdėta- priklausydamas valdantiesiems kovoju prieš valdžią: visiškas politinis debilizmas. Džiugu, kad vis daugiau žmonių tuo nebetiki, vis daugiau piliečių nepasikliauna ir politikų gražbyliavimu ar jų neraštingumu. Tai reikšmingi nepriklausomybės pragiedruliai.
Visai neseniai Vilniaus universiteto politologai paskelbė tai, ką visi jautėme. Jų atliktas tyrimas patvirtino, kad Lietuvoje nebegyva ryški visuomenės takoskyra: vieni besąlygiškai tiki nepriklausomos Lietuvos ir jos žmogaus galia, kiti- tebegyvena sovietmečio nostalgijos apsėsti. Vieni- į ateitį, kiti- vis dar praeityje. Dvidešimt penkeri laisvės metai neįveikė dalies visuomenės įpročių, nesunaikino mūsų servilizmo, neišugdė mūsų savivertės. Dar ir šiandien kai kam atrodo, kad sava valstybė nėra vertybė, kad vakar buvo geriau. Tokios nuotaikos labai parankios priešiškoms mūsų laisvei jėgoms bei vienadieniams politikos populistams, skatinantiems visuomenės netikėjimą ir demokratija, ir valstybe.
Mes šiandien su nerimu stebime Ukrainos kovą už savo laisvę, žavimės jos piliečių ištverme ir drąsa, suprantame, kad jie kovoja ir už visos demokratinės Europos ateitį ir mūsų nepriklausomybės ateitį. Stebimės, kad demokratijos mechanizmai negali staiga sustabdyti Putino režimo agresijos. Suprantame, kad šiandien vyksta žūtbūtinė tironijos ir laisvės kova, kad mes esame visai šalia, kad mes galime tapti šios kovos lauko arena. Jau esame- mus bando kremliškoji propaganda, mus ir toliau spaus informacinio karo įtakos, skatins nepasitikėjimą savo valstybe, jos institucijomis ir demokratijos vertybėmis, politikos lyderiais. Tik mūsų atsakingas pilietiškumas yra visokių poveikių ginklas. Kovo 11-oji mus telkia atsakomybei už savo valstybę.
Dvidešimt penkeri laisvės metai išryškino vis dar gajų visuomenės susiskaldymą į veikiančius ir nuolat viskuo nepatenkintus, į išlaikytinius ir savo likimą kuriančius. Jau Atgimimo pradžioje visi buvome pasergėjami, kad laisvė išbandys kiekvieno iš mūsų atsakomybę, savarankiškumą ir pasiryžimą atsakyti už savo ir artimųjų gyvenimą. Laisvė visada yra sunkiau nei aklas paklusnumas ir vergystė, paprasta tarnauti šeimininkui, bet sunku būti ar net suprasti, kad pats esi valstybės šeimininkas. „Pasirodo, kad išlikti lietuviu laisvėje nė kiek nelengviau ( o gal net sunkiau) negu nelaisvėje. Taip, tikroji žmogaus gyvenimo vertė išsiskleidžia laisvėje ir Tėvynėje“( Just. Marcinkevičius).
Šiandien, džiaugdamiesi savo laisve, pasigendame ne tik sąžiningumo ir skaidrumo valstybės reikaluose, bet nematome ir aiškių Lietuvos ateities idėjų, stokojame jos perspektyvą projektuojančių vizijų ir ambicingų tikslų. Dažnai politikai tesikapsto tarpusavio santykių liūne, negebėdami susitarti dėl esminių dalykų, t.y. pats politinis veikimas tūpčioja vietoje, murdosi paprasčiausioje tarpusavio konkurencijoje ir kovoje dėl įtakos valdžioje. Šūkis „kas ką“, kova dėl galios tampa politinės kovos pagrindiniu siekiu, nors turėtų būti, ką ir kaip dėl visų, dėl žmogaus, dėl valstybės. Tik žmogus, atsakingai dalyvaudamas demokratijos procesuose, šią dilemą gali išspręsti. Kovo Lietuva yra mūsų visų Tėvynė, o Kovo 11-osios nepriklausomybės atkūrimo aktas ne tik susiejo dabartį su valstybingumo tradicija, bet nubrėžė ir laisvos, demokratinės valstybės raidos kelią. Juo ne tik einame, bet jį ir tvirtiname kasdien.
Per ketvirtį laisvės amžiaus suaugo ir bręsta nauja Lietuvos karta. Ji po kelerių metų lems mūsų valstybės raidos kryptį. Keičiamės ir mes visi. Laisvė subrandino ir mus, ir mūsų sprendimus. Tai didžiausias laisvės laimėjimas. Dar Maironis po Vasario 16-osios kalbėjo apie istorinį stebuklą, apie darbus ir jauną viltį- Kovo 11-oji tęsia šį kelią.
Valentinas Stundys, LR Seimo narys