Neketinau rašyti, bet kelios sutapusios aplinkybės paskatino suskubti apmąstyti mūsų nesenos istorijos faktus. Pirmiausia tiesiog negalime būti mankurtais, t.y. žmonėmis be istorinės atminties, be savo šeimos, savo genties, savo žemės, savo tėvynės praeities prisiminimo.
Šiuolaikiniame pasaulyje, besigviešiančiam naikinti tautų įvairovę ir jų savitumą, pirmenybę teikiančiam asmens teisėms ir jo individualizmo saviraiškai, kiekvienas tampame savo tautos likimo liudytojais ir atminties saugotojais. Ne tik todėl, kaip rašė Dž. Santajana, amerikiečių rašytojas, filosofas, kad tie, kas nežino praeities, yra pasmerkti ją pakartoti. Pirmiausia ir svarbiausia, kad mes kiekvienas esame savo tautos, savo valstybės istorinio kelio dalyviai, atsakingi už jos ateitį, už jos gyvybingumą.
Reikšmingas prezidento A.Smetonos pastebėjimas, kad praeities dvasia ir praeities aukos įgalino mus atkurti savo nepriklausomą valstybę, o tos praeities ir šių dienų junginys mus turi paskatinti Lietuvos ateitį kurti taip, kad ji būtų gaji, ištverminga ir atspari prieš visokius pavojus ir netikėtumus. Taigi mūsų asmeninė atsakomybė yra lemianti atminties ir vertybių perspektyvą.
Birželio pradžioje Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija paskelbė nutartį, išteisinančią specialiosios paskirties būrio (OMON) vadus dėl jų dalyvavimo 1991 m. sausio įvykiuose, išteisino tuos, kurie vadovavo kruvinai akcijai. Prisimename, kad tada žuvo 14, kelioms dešimtims sutrikdyta sveikata, per tūkstantis žmonių sužalota. Mat, jie tėra kriminaliniai nusikaltėliai, nebuvo jokio karo konflikto ar okupacinės padėties. Sausio Lietuva apgynė mūsų laisvę ir mūsų nepriklausomybę nuo paskutines konvulsijas išgyvenančios imperijos užmačių. Stebėtinas teismo sprendimas, ignoruojantis istorinę tiesą ir tautų apsisprendimo teisę.
Gali pagalvoti po tokio teismo sprendimo, kad Lietuvos 1940 m. birželio 15 d. sovietinės okupacijos vykdytojai ir jų nusikaltimai galėtų būti pripažinti tokioj logikoj tik kriminaliniu nusikaltimu. 75-eri metai mus skiria nuo tų dienų, kai Lietuva buvo okupuota. Tą juodąjį birželį po SSRS ultimatumo sudaroma nauja statytinių valdžia su J. Paleckiu priešakyje, suklastojus rinkimus išrenkamas „naujasis Seimas“, Lietuva paskelbiama socialistine respublika, imituojamas savanoriškas įstojimas į Sovietiją. Nebuvo nė vieno šūvio – taigi nuolankai ir savo valia atsiduota agresoriui? Štai ką reiškia neturėti istorinės atminties ir nesuvokti istorinių procesų logikos – taip galima paskelbti absurdiškas teismo nutartis.
Sovietija puikiai suprato, kad valstybę, jos atmintį ir savivertę galima sunaikinti tik sunaikinus jos politinį, mokslinį, kultūrinį, karinį, ūkinį, t.y. dvasinį elitą. Akad. A. Tyla rašė: „Negalima pavergtos tautos sąmonėje sunaikinti valstybingumo idėjos – ji žūsta kartu su tauta, todėl buvo griebtasi masinio šeimų trėmimo iš Lietuvos. 1941 m. birželio 14-oji, pirmoji masinio trėmimo diena, mūsų tautos ir valstybės istorijoje liks kaip didžiausia tragedijos diena“.
Per 50 okupacijos metų Lietuva neteko apie 800 tūkstančių savo piliečių: ištremta, nužudyta, emigravo. Per vienuolika trėmimo metų Lietuvoje organizuoti, kaip paskaičiavo istorikai, net 35 trėmimai. Žiauri nepriklausomybės dvasios naikinimo ir įbauginimo kaina.
Paradoksalu, kad šiandien Seimas kviečiamas į iškilmingą posėdį paminėti okupacijos 75-erių metų jubiliejų. Kokia gali būti iškilmė, jei okupuota Lietuva neteko tūkstančių savo piliečių, jei jos valstybingumo raida buvo brutaliai sustabdyta, jei dar ir šiandien dalis visuomenės yra kamuojama okupacinių, t.y. susigyvenimo, susitapatinimo su režimu, nuotaikų ir jausmų.
Prasminga ir kitkas – birželio pradžioje Seime pristatyta menininkų brolių Černiauskų, Mindaugo ir Algimanto, nuotraukų paroda. Tai mūsų istorinės atminties apie baisiąją okupaciją pasakojimas – nuotraukos ir įspūdingi tekstai, liudijimai, išpažintys, prisipažinimai, praregėjimai. O. Micienė iš Pusnės mintija: „Kiek žiūriu atgalios, tiek verkiu“- karas, pokaris, artimųjų tremtys, nesibaigiantys vargai… Ir akmenų grindinyje įrėžtos provėžos- mūsų nedylanti atmintis.
Ne iškilmės, o atmintis, kad nepasikartotų, kad būtume išdidūs savo žemės žmonės – piliečiai.
Valentinas Stundys, LR Seimo narys