Politinė preliudija. Netrukus Kalėdos, o pirmajame povelykiniame šių metų plenariniame posėdyje Seimas po svarstymo nepritarė Tautos istorinės atminties įstatymo projektui ir vos pakako balsų, kad jis būtų grąžintas iniciatoriams tobulinti, kad nebūtų atmestas. Įstatymų leidėjo veikloje tai įdomus atvejis. Po bene trejus metus vykusių diskusijų Seimui buvo pateikta trečioji projekto redakcija, įvertinusi visas pastabas ir pasiūlymus. Įstatymas įrašytas į Seimo sesijos prioritetinių projektų sąrašą, jam iš esmės pritarė Vyriausybė, vieningai projektui pritarė ir Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas. Ir staiga netikėtai po svarstymo plenariniame posėdyje už jį beveik sutartinai nebalsavo visa valdančioji koalicija ( su viena kita išimtimi), LLRA bei liberalų frakcijos. Diskusijose aršiausiai šio įstatymo būtinumą neigė Liberalų sąjūdžio atstovai ( pastariesiems istorinė atmintis yra neįkandamas reiškinys; ko negalima jusliškai pažinti, tas jiems ir neegzistuoja, yra už šio pasaulio ribų).
Taigi kas nutiko? Ar tai apmaudus nesusikalbėjimas, nepasižiūrėjimas ar neįsigilinimas, nepakankamos diskusijos? Jei taip, gaila. O gal tokiu būdu pasiduodama įtakingų asmenų spaudimui? Gal tie įtakingieji neteisingai pašnibždėjo įtakingiems frakcijų atstovams? Kam tai naudinga? Kyla daug visai neretorinių klausimų sudėtingame dabarties informacinių įtakų fone.
Nuo pat pirmųjų viešų žinių apie šį projektą prasidėjo gerai organizuotas oponavimas ir neigimas, projektui primetinėjant nebūtus dalykus. Didysis atgrasymo vėzdas- neva įstatymas siekia sukurti „vieno teisingo“ istorinio naratyvo mechanizmą, siekiama politizuoti istorijos mokslą ir pan. Žinoma, tai kelia nuostaba, nes įstatymas nesikiša į mokslinių tyrimų sritį ir to daryti negali- tokios užmačios prieštarautų Konstitucijoje įtvirtintam akademinės laisvės principui. Beje, teisininkai, vertindami projektą, jokių neatitikimų Konstitucijai nenustato. Taigi problema ne čia, bet ji dirbtinai ir sąmoningai pučiama, visais įmanomais būdais skleidžiama. Kam tai naudinga, irgi nėra tik retorika.
Akivaizdu, kad pirmiausia pati istorikų bendruomenė susiskaldžiusi, neturi suformuotos aiškios istorijos politikos sampratos. Apskritai, atrodo, jai, t.y. jos daliai, ši tema dar per ankstyva, nors viešojoje erdvėje jau ryškiai matomi du kraštutinumai: liberalusis ir normatyvinis. Vieniems atrodo, kad istorinė atmintis yra kiekvieno asmens savivokos dalykas, kad institucijos čia negali kištis. Viena vertus, taip, bet įstatymo projektas visai apie ką kita. Kiti siūlo aiškiai apibrėžti institucijų galią formuojant istorijos politiką. Iš dalies taip, bet yra ribos.
Įstatymo projektas, atmesdamas kraštutinumus, siūlo kiek kitokią koncepciją, kurios pagrindą sudaro Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto mokslininkų 2012 metais paskelbtos „Lietuvos istorijos politikos gairės“. Neatkartosiu mokslinių tyrimų pagrindu parengtų rekomendacijų istorijos politikos formuotojams, tik atkreipsiu dėmesį į kelias šių gairių pozicijas:
– neturime dabarties iššūkius atitinkančios ir valstybės interesus atliepiančios istorijos politikos;
-istorinė atmintis sutelkia politinę bendruomenę, t.y. Tautą;
– nuo tiesioginių politinių ar administracinių sprendimų priklauso atmintinų vietų ir datų nustatymas, paminklokūra, iš dalies istorijos mokymo mokyklose turinys ir pobūdis, informacijos apie praeitį šaltinių įvairovė;
– „priemonės, kuriomis yra kuriama piliečių istorinė atmintis, naudojamos neapmąstant jų paskirties ir tikslų“…
– nuosekli valstybės istorijos politika- „egzistencinis Tautos interesas ir valstybinės svarbos uždavinys“.
Nuoseklios ir kryptingos istorijos politikos būtinumas yra neabejotinas šių dienų sudėtingame geopolitikos ir informacinių karų kontekste, ji yra ne tik vidaus, bet ir mūsų užsienio politikos dėmuo. Neturėdami bent kiek sutarto ir koordinuoto tokio veikimo, viską paliekame atskirų iniciatyvų įvairovei, valstybės pareigūnų atsakomybei ir jų šios problematikos supratimui. Svarbu deramai ir oriai reprezentuoti mūsų valstybingumo raidos istoriją, skatinti visuomenės istorinę savimonę, telkti mūsų politinę bendruomenę spartėjant įvairovę naikinančiai globalizacijai bei stiprėjant mūsų gyvensenos pragmatiškumo ir vartotojiško nuostatoms.
Anot kai kurių autoritetų, esant vertybiniam pakrikimui, reikalingos arba absoliučios tiesos (filosofija, meditacija), arba labai konkretūs atsparos taškai, kurių randame praeityje. Valstybės istorinės atminties politika turėtų aktualizuoti, įprasminti antrąjį sandą, nes pirmasis išimtinai asmeniškas, o ir antrąjį patiriame taip pat individualiai. Taigi jokių intervencijų, jokių cenzūrų, nes demokratinėje mūsų valstybėje jos neįsivaizduojamos, tik neišsilaisvinusi sąmonė tebegyvena nepagrįstų baimių nuojautomis ar valdoma skaudžių asmeniškų patirčių.
Sąvokų skirtys ir ribos. Šiuo atveju kalbame apie istoriją ne kaip ne kaip akademinių tyrimų sritį, nors akademinės interpretacijos ir istorikai taip pat yra istorinės atminties politikos formuotojai, bet apie taikomąjį, praktiškąjį jos aspektą, t.y. apie istoriją kaip praeities reprezentaciją, kaip atminties politiką. Mokslininkai pripažįsta, kad „vienas iš svarbiausių veikėjų čia yra valstybė, kuri, pasitelkusi daugelį jai prieinamų priemonių, taip pat yra tam tikro pasakojimo apie praeitį kūrėja“, atminties kultūros viena iš formuotojų. Taigi atminties kultūros formavimas yra vadinamas atminties arba istorijos politika .Pagal prof.Raimundą Lopatą, istorijos politika gali būti suvokiama kaip tam tikra kova tarp skirtingų istorinių pasakojimų ir reikšmių, siekiant formuoti, paveikti ir kontroliuoti valstybinių bendruomenių atmintį ir jų tapatumą, užtikrinant politinės valdžios legitimumą. Prof. Alvydas Nikžentaitis atminties politiką apibūdina paprastai: tai praeities vaizdinių naudojimas viešose erdvėse, apimant ir medijas, siekiant kurti naują atminties kultūrą, ją palaikyti ar transformuoti. Jo požiūriu Lietuvoje, nors ir baigia įsitvirtinti Nepriklausomybės praradimo ir kovos dėl jos atgavimo naratyvas, jaučiama senosios atminties kultūros su didžiaisiais kunigaikščiais, Žalgirio mūšiu įtaka dominuojančiai atminties kultūrai. Beje, suprantama- vis tebegiedame, kad „iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“. Natūralus ir kitas klausimas, ar mūsų istorinės atminties politika vis turi, reaguodama į naujas realias, keistis, transformuotis, ar vis reikia reinterpretuoti istorinius atvejus. Prof. Vytautas Radžvilas siūlo istorijos politiką grįsti „iššūkio-atsako“ principu. Tokios politikos efektyvumas priklauso nuo gebėjimo identifikuoti iššūkius ir pasirinkti veiksmingą atsaką. Taigi atminties politika nėra sustingę postulatai, o nuolatinis nepaliaujamas vyksmas. Kita vertus, prof. Alvydas Jokubaitis nuolat kalba apie įsivyraujančias istorijos neutralizacijos pastangas, pastangas atsisakyti esminių individo teises pranokstančių dalykų- istorijos, kultūros, tautos ir bendruomenės arba bendrojo gėrio vertybių ir principų. Šiandien visi esame šio iššūkio akivaizdoje.
Seimas kaip atminties politikos formavimo centras. Atminties institucijų turime daug, jos veikia- muziejai, archyvai, bibliotekos, švietimo įstaigos kaip atminties ugdytojos ir t.t. Vienos saugo, kaupia, analizuoja, kitos- skleidžia, populiarina, aiškina. Mokykloms čia tenka svarbiausias vaidmuo. Ne tik istorinės atminties skleidėjos, bet ir vietos dvasios – genius loci- puoselėtojos Apie tai bus kalbama kituose pranešimuose. Nestandartiškai šiame kontekste atrodo Seimas, Tautos atstovybė, įstatymų leidžiamoji institucija. Jis aktyviai dalyvauja istorinės atminties politikos procesuose. Beje, ši funkcija ypatingai pastiprinta praeitoje Seimo kadencijoje:
2008 m.įsteigta Valstybės nepriklausomybės stipendija, kuri skiriama jauniesiems mokslininkams, vykdantiems mokslinius tyrimus valstybingumo istorijos temomis( pirmieji jos nominantai tyrė Vasario 16-osios signataro Petro Klimo veiklą, Lietuvos Sąjūdžio veiklos organizaciją, LKDP veiklą tarpukaryje),
2011 metais įsteigtas G.Petkevičaitės-Bitės medalis „Tarnaukite Lietuvai‘, jis skiriamas asmenims už pilietines iniciatyvas, filantropinę veiklą, savanorystę, parlamentarizmo tradicijų puoselėjimą;
2011 metais Seimas įsteigė Laisvės premiją. Ja pagerbiami asmenys ir organizacijos už pasiekimus ir indėlį ginant žmogaus teise, plėtojant demokratiją, skatinant tarpvalstybinį bendradarbiavimą, kovojant už Rytų ir Vidurio Europos tautų laisvą apsisprendimą ir suverenitetą. Ja apdovanoti S.Kovaliovas, A.Terleckas, S.Tamkevičius, A.Michnikas- ryškūs istorinės atminties liudytojai.
Seime nuo 2003 metų veikia ir Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisija, kurios iniciatyva per visą laikotarpį inicijuota dešimtys asmenybių, įvykių ir kūrinių sukakčių minėjimų( spaudos atgavimo šimtmetis, parlamentarizmo Lietuvoje sukaktys, V.Kudirka, K.Donelaitis, J.Jablonskis, Maironis, Č.Milošas ir t.t.- lituanistinio paveldo atminties sklaida). Istorinės atminties baruose darbuojasi ir Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisija.
Seimas tebėra pagrindinis Sausio 13-osios, Kovo 11-osios valstybinių švenčių organizatorius, o Prezidentūra- Vasario 16-osios ir Valstybės dienos paminėjimų organizatorė. Neturime vienintelės, pagrindinės istorinės atminties politikos formavimo ir įgyvendinimo institucijos. Gal tai ir gerai- neturime vienintelio istorijos įprasminimo standarto, dominuoja įvairovė, tačiau simptomIška, kad Seimo politinė galia yra lemianti, ir tai nėra gerai, nes keičiantis kadencijoms istorinės atminties dalykai ideologizuojami, praranda visuotinumo, telkimosi parametrus. Atminties politika tampa “socialinių tendencijų ir pasaulėžiūrų bei skirting ideologijų projekcija”.
Atmintinos dienos ir šventės. Seimas yra vienintelė valstybės institucija, turinti istorinės atminties politikos reprezentavimo formavimo galią. Taigi kaip ir kokią politiką jis skelbia? Pirmiausia yra Atmintinų dienų įstatymas ir kaskart priimami Seimo nutarimai dėl jubiliejinių metų skelbimo. Abu instrumentus Seimas naudoja itin dažnai. Natūralu, ar šiuo požiūriu Seimas veikia sistemiškai, ar jo sprendimai nuoseklūs, pagrįsti aiškia istorinės atminties politikos kryptimi.
Čia vyrauja keli istoriniai-kultūriniai sluoksniai, kelios ryškios orientacijos:
- Pavieniai baltų kultūros žymenys,
- Krikščioniškosios kultūros ženklai, tęsiantys tarpukario Lietuvos švenčių tradiciją,
- Lietuvos valstybingumo ir laisvės kovų istorijos įprasminimo datos ir dienos, skiriamos istoriniams įvykiams, asmenybėms, istoriniams atvejams.
- Socialinių grupių ir visuomenės problemų suaktualinimas.
Šiuo pjūviu analizuojant atmintinų dienų įvairovę, galima konstatuoti kelis dalykus:
Pirma. Daugiausia atmintinų dienų yra skiriama konkrečioms istorinėms datoms minėti ir yra susijusios su įvairiais Lietuvos istorijos periodais:
- dažniausia su Lietuvos sovietine okupacija ir nepriklausomybės atkūrimu,
- kitos su tarpukario Lietuvos gyvenimo tarpsniu,
- kelios datos įprasmina LKD epochą.
Antra. Atmintinas dienas galima vertinti lokalumo/atskirumo- globalumo/europietiškumo aspektu. Matome, kad vyrauja lokalus istorinis pasakojimas, o tarptautiškumo matmuo tėra periferinis, nes tik kelios dienos sietinos su tarptautine erdve. Beje, socialinėms grupėms- profesijoms skirtose dienose vyrauja tarptautinės dienos, švenčiamos ir kitose valstybėse ar paskelbtos, remiantis tarptautinių organizacijų rekomendacijomis.
Trečia. Galima pabandyti atpažinti atmintinų dienų įstatyme populiarių mūsų istorinių pasakojimų ar istorijos konceptų ženklus. J.Basanavičiaus pagoniškosios“ atlantidos“ pasakojimo atributai tėra pavieniai. Maironiškasis kunigaikščių epochos heroizmo ir valstybės galybės pasakojimas reprezentuojamas atmintinų dienų sąraše kur kas plačiau ir yra dominuojantis. Lietuvos europeizacijos koncepcijos (E.Gudavičiaus teorija) žymenų taip pat nėra gausu. Herojiškąjį pasakojimą gausiai papildo Lietuvos valstybės atkūrimo ir kovų už nepriklausomybę datos.
Visiškai semantiškai panašus ir jubiliejinių metų repertuaras- juos skelbia Seimas Seimo narių iniciatyva: vyrauja istorinių įvykių/datų ir asmenybių paminėjimas bei dėmesys socialiniams-kultūriniams reiškiniams. Iki 2012 metų bent jau metai buvo skelbiami vienai progai paminėti, tai nuo2013 metų kiekvieni metai paskiriami net kelioms(2-5) progoms. Šios iniciatyvos atsitiktinės ir chaotiškos, neparemtos jokia nuoseklia istorinės atminties reprezentavimo politika.
Pirmoji išvada. Iš esmės būtų galima sutikti su kai kurių mokslininkų pozicija, kad susižavėjimas LDK istorija neturi užtemdyti fakto, kad dabartinė Lietuvos valstybė yra XIX amžiaus tautinio atgimino idealų kūrinys. Turime pripažinti, kad istorinės atminties reprezentavimo koncepcijoje nusistovi aiški schema: tautinis atgimimas- Vasario 16-oji- okupacija- pasipriešinimo judėjimas- Kovo 11-oji. Tai savotiškas mūsų istorinės atminties politikos karkasas. Nepamirština ir tai, kad šiam pasakojimą papildo (oponuoja?)LDK istorinis pasakojimas, siūlantis visiškai kitokį valstybingumo ištakų suvokimą. Jis yra arčiau Lietuvos europeizacijos koncepcijos ir iš esmės atitinka Europos integracijos strategiją.
Mokslininkė Simona Merkinaitė tiksliai pastebi, kad “vienas iš svariausių argumentų, ieškant Lietuvos valstybės ištakų LDK istorijoje- tai, kad tautinė kultūra tampa nesuderinama su demokratinėmis, liberaliosiomis vertybėmis, vis labiau globalėjančiu pasauliu, kuriame įvairios kultūros, tikėjimo ir netikėjimo formos bei vertybės privalo laisvai skleistis viena šalia kitos.” LDK pasakojimas akcentuoja LDK multikultūriškumą, kalbų tolerancija ir atvirumą tikėjimų laisvei, o šios strategijos propaguotojai kritikuoja, kad šiandien tautinė valstybė nesusidoroja su XXI amžiaus politiniais iššūkiais.
Antroji išvada. Tiksliai yra pastebėjęs VU mokslininkas Justinas Dementavičius, kad, pakeitus istorijos politikos atminimo turinį, sovietinės socialinės ideologijos dvasia toliau į atmintinas dienas įtraukiamos ir taip politizuojamos atskiros socialinės grupės, savaime nebūdamos istorinės. Istorinės atminties politikos pagrindinis subjektas paprastai yra Tauta, o ne kuri nors socialinė grupė.
Taigi iš esmės sudėtingą kalbėti apie Seimo formuojamą nuoseklią istorinės atminties politiką, nes politikai, realizuodami savo ideologines nuostatas, skirtingai interpretuoja, kas yra atminimo vertas subjektas. Seimui reikalinga ekspertų talka, kurios nenorima, nes nepritariama Istorinės atminties įstatymui o anksčiau veikusi Seime vadinamoji Nepriklausomybės ir parlamentarizmo istorijos įprasminimo komisija šioje kadencijoje net nesudaryta.
Dar didesnę eklektiką randame paminklokūros praktikoje, kur iniaciatyvų imasi bet kas- piliečiai, organizacijos, savivaldybės, valstybės institucijos-, tačiau svarbiausia, kad nėra jokios istorinės atminties reprezentavimo strategijos, nuoseklaus valstybės požiūrio.
Trečioji išvada. Neturime nuoseklaus istorinės atminties pasakojimo, nuoseklios istorinės atminties viešosios reprezentacijos, todėl kartais murdomės abejotinos prasmės diskusijose, kur turi būti statomas J.Basanavičiaus paminklas, kas turėtų būti Lukiškių aikštėje ar, tarkim, reikia ar nereika kokią nors miestelio gatve pavadinti taip ar kitaip. Kaip pastebi kai kurie mokslininkai, įsivyraujantis istorinio pasakojimo vertybinis neutralumas yra pavojingas mūsų savivertei ir istorinei savimonei formuotis ir stiprėti ir neatitinka ilgalaikų valstybės ir tautos išlikimo tikslų.
Taigi teisūs Vu mokslininkai minėtame tyrime pabrėžę, kad turime nacionaliniu lygmeniu susitarti dėl istorinės atminties reprezentavimo politikos ilgalaikių tikslų ir uždavinių bei tuo susitarimu remiantis tos politikos turinį privalome apibrėžti bei teisiškai įtvirtinti. Mes šiandien esame atsakingi už mūsų valstybės ir tautos, lietuvybės ateities gyvybingumą.
Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius dar 1566 m. pastebėjo: „Jei mūsų protėviai pasirūpino ir paliko mums po savęs tokias patikimas bei saugias sąlygas, ar nedera mums taip pat rūpintis, kad, duok Dieve, paliktume savo palikuonims visą Respubliką sveiką“ ( beje, tada Respublika buvo suvokta kaip bendras reikalas, kaip laisvų piliečių susivienijimas).
Pranešimas skaitytas konferencijoje „Lietuvos mokykla ir istorinė atmintis“, 2015-11-18, Seimas