Ar gyva Sausio Lietuva?

Šiemet  švęsime  Kovo  11-osios dvidešimt penktąjį  jubiliejų. Jau ketvirtį amžiaus gyvename nepriklausomoje valstybėje, tapome pagrindinių euroatlantinių susivienijimų nariais, ką tik įsijungėme į euro zonos valstybių gretas. Mūsų valstybės pažanga akivaizdi. Ją atspindi vienas statistinis dydis: per dešimt narystės ES metų  bendrojo vidaus produkto dalis, tenkanti vienam gyventojui, paaugo net 30 procentų, t.y. nuo 45 proc. ES vidurkio  2004 m. iki 75 procentų 2014 m. Žinoma, išryškėjo ir visiškai naujos problemos: didelė emigracija, skurdas ir socialinė diferenciacija bado akis, išlaikytinių gyvenimo būdas tebėra gajus  ir t.t. Iš esmės visas pasaulis yra kamuojamas šių bėdų, kitur jos dar skaudesnės. Taigi svarbiausia – esame laisvi.

Visoje mūsų valstybingumo istorijoje viena iš pačių ryškiausių ir prasmingiausių  laisvės datų yra Sausio 13-oji, šiandien vadinama Laisvės gynėjų diena. Sutvirtinta  Sausį žuvusiųjų aukos ši diena pirmiausia yra mūsų valstybės nepriklausomybės  apgynimo simbolis,  o sykiu mūsų pokarinės rezistencijos ir pasipriešinimo, tremčių kančios, mūsų nepaklusimo okupacijai įprasminimas, tai mūsų herojiškosios valstybingumo istorijos tąsa. Nepaprastas laikas. Man jis vainikuoja visą Sąjūdžio, išsilaisvinimo, metą. Sausis patvirtino, kad nepriklausoma valstybė yra žmonių siekis, o ne kokios nors grupelės veikėjų užmačia. Sausis mūsų laisvei  suteikė tikrąją pilietiškumo dvasią – turinį, prasmę ir vertybes. Žmonės apgynė tada ne valdžią ar Seimą, o savo ir valstybės laisvę, taigi savo ateities savarankišką ir orų gyvenimą.

Sąjūdžio ir Sausio epocha  – tikrasis XX a. pabaigos politinis romantizmas: čia buvo svarbiausia garbė ir orumas, pasiaukojimas, susitelkimas ir bendrystė. Tų dienų dvasia ypatinga, nepakartojama, tai sakralus dvasinis pakilimas, kai giliai pajauti, kad dalyvauji istorinėje permainoje, kai visus sutelkia tos pačios vertybės ir tikslai, kai kiekvienas suvokia, kad Tėvynė yra kur kas svarbiau nei paties asmeniniai interesai ar kasdienis būvis.  Kilnūs laikai ir orūs žmonės-piliečiai, iš paskutiniųjų ginantys savo pilį – valstybę, savo teritoriją ir laisvę. Sausio piliečiai sukūrė Sausio Lietuvą – vieningą, darnią ir sugyvenančią valstybę.  Sausis – mūsų idealizmo viršukalnė, nelygstamas pavyzdys kaip Pilėnų heroika.

Švęsdami 24-ąsias  Sausio  13-osios metines, matome, kaip pasikeitė Lietuva.  Laisvės gynybą pakeitė valstybės kūryba, tik tokiu būdu šiandien yra įtvirtinama mūsų laisvė, stiprinama valstybė ir kuriama kiekvieno gerovė. Žinoma, visa ko centras – žmogus. Mūsų vertybės ir principai, mūsų darbai ir atsakomybė yra laisvės ir nepriklausomybės branduolys. Sausis išryškino tokios piliečių moralinės laikysenos epicentrą. Kita vertus, laisvėje žmogus, veikiamas naujausių pasaulio madų ir ideologijų,  patiria sunkiausius išbandymus bei įmantriausias pagundas. Ir Lietuva todėl šiandien keičiasi:  ji ne tik veržli, drąsi ir moderni, bet ir susiskaldžiusi, pavargusi, irzli, pasimetusi, supraktiškėjusi, išsivaikščiojanti.

Popiežius Pranciškus prieš pat advento susikaupimą pasakė Europos Parlamente įspūdingą kalbą apie Europos dabartį ir jos ateitį. Viena iš pagrindinių kalbos minčių – grįžkime prie ištakų, prie naujai suprastos pradžios.  Popiežius priminė garsiąją Rafaelio freską „Atėnų mokykla“, kurios centre didieji filosofai Platonas ir Aristotelis. Pirmasis ranka rodo į dangų, kitas – ištiesęs į priekį, į žemės horizontą. Galime įvairiai aiškinti šio vaizdo prasmę, tačiau akivaizdu viena: čia kalbama ir apie vertybių ir praktiškumo, dvasinio matmens ir realistinio požiūrio dermę, jų papildomumą gyvenime, apie pastangas subalansuoti jų pusiausvyrą valstybės politikoje. Žinoma, Popiežius ragina grįžti prie krikščionybės, Europos civilizacijos ištakų, nes be jos prarandama savastis, siela, plinta įvairiausios socialinio blogio formos, deformuojama žmogaus esmė, pasiduodama vartotojiškam, pramoginiam gyvenimo būdui, pamirštant atsakomybę ir indėlį dalyvauti bendros ateities kūryboje.

Po Sausio epochos ir Lietuva susidūrė su šiais pokyčiais, sparčiai toldama nuo ją išauginusių šaknų. Sąjūdis ir Sausis patvirtino, kad tik tradicija, istorinė tiesa, krikščioniškosios  vertybės ir atsakomybė už bendrąjį gėrį  bei savo valstybę brėžia suprantamos ateities horizontus. Eidami į ateitį, nuolat turime pasitikrinti praeities pavyzdžiais, ar tikrai ta kryptimi judame. Sausio Lietuva yra viena iš atramų, vienas iš kertinių mūsų kelio orientyrų.

 

Valentinas Stundys, LR Seimo narys