„Tai savotiška tautos evangelija, kuri nesensta ir visuomet yra aktuali“- taip Vasario 16-osios aktą apibūdino prezidentas Aleksandras Stulginskis. Pabrėždamas šio dokumento ilgaamžiškumą- ne šiaip dokumentas, o evangelija,- prezidentas nurodo į jame užfiksuotas pamatines, nesenstančias vertybes: demokratiją, laisvę, tautų apsisprendimo teisę, nepriklausomybę. Jos universalios ir nepaneigiamos, jas reikia nuolat apmąstyti, tai modernių valstybių sanklodos pagrindai. Taip buvo pradėta kurti mūsų valstybė. O jau 1920 metais mūsų tautos dainius Maironis šios šventės išvakarėse yra gražiai apibūdinęs jo vietą istorijoje, Vasario 16-ąją pavadindamas siena tarp dviejų Lietuvos pasaulių: anoje pusėje Lietuva- svajota, skaisti idealų sritis, gryna dvasia, o šioji- reali, žemiška, apčiuopiama, kuriama. Vasario 16-oji poetui yra naujos Lietuvos pradžia ir jis grįžti į praeitį- vilčių ir svajonių laiką- jau nebenorėtų, jam rūpi, kad valstybė būtų teisinga, kad ji būtų dorai kuriama.
Vasario 16-osios Lietuvos valstybės atkūrimo aktas išreiškė svetimųjų pavergtos tautos valią ir lūkestį nuo šiol gyventi laisvoje, nepriklausomoje, demokratinėje valstybėje. Dėl savo istorinės svarbos ir susiklosčiusių geopolitinių aplinkybių ši diena iš karto tapo tautą jungiančia, visus vienijančia švente, teikiančia stiprybės ir ištvermės laisvės kovose. Prisiminkime, kad jau 1919 metų vasario 14 dieną Laikinoji Lietuvos vyriausybė paskelbė karo padėtį dėl Raudonosios armijos pradėtos intervencijos, o tą pačią dieną Lietuvos Valstybės Taryba priėmė nutarimą paminėti pirmąsias Vasario 16-osios metines. Didėjančioje suirutėje ir svetimųjų apsuptyje reikėjo tautos dvasią skatinančio veiksmo, reikėjo visų susitelkimo, reikėjo uždegančios patriotinės idėjos, kad Aktas-žodis taptų valstybe-kūnu. Tada iškilmingo minėjimo metu Kaune priimtas „Atsišaukimas į visą Lietuvą“ kvietė : „Lietuvos, jos laisvės likimas mūsų pačių rankose. Tik tegu atbunda mumyse Lietuvos narsiųjų karžygių dvasia… Būkime vertais jų ainiais- stokime vyrs į vyrą ginti Tėvynės… Būkime stiprūs ir drąsūs… Tegu niekada neišblėsta Vasario 16-oji mūsų širdyse, tegu ją mini amžinai mūsų vaikai ir vaikų vaikai! Tebūnie ji mūsų Tėvynės atgimimo diena!” (tekstas iš knygos “Vasario 16-oji- Lietuvos valstybės atkūrimo diena”). Žmonės patikėjo, kad Vasario 16-oji pradėjo savos, ne didikų ar turtingųjų, o mūsų visų Lietuvos kūrybą, patikėjo, kad jie patys yra savo valstybės tikrieji kūrėjai ir šeimininkai. Tūkstančiai savanorių tada stojo į savo valstybės gynėjų gretas. Lietuvos laisvė apginta ir ties mūsų Giedraičiais. Ta kovose užgrūdinta piliečio ir valstybės sąjunga sukūrė stiprią Vasario Respubliką.
1920 metų vasario 10 dieną Laikinoji Lietuvos vyriausybė patvirtino įsakymą, kad “Vasario 16 skelbiama Lietuvos nepriklausomybės sukaktuvių diena. Visos valstybės ir visuomenės įstaigos šią dieną nedirba”. Kaip pastebi istorikai, tų metų spauda pakiliai visus ragino iškilmingai švęsti Vasario 16-ąją. Prezidentas Antanas Smetona tada kvietė, kad lietuviai, kurie trokšta nepriklausomos Lietuvos, pirmiausia patys turi būti ir laisvi, ir nepriklausomi. O vyskupas Pranciškus Karevičius rašė: “ Mes tik pradedame statyti valstybę, ir į tą statybą, kuriamąjį darbą šaukiami visi Lietuvos piliečiai, visi turi atlikti didžiausią savo pareigą: remti Nepriklausomą Lietuvą ir jai tarnauti. Valstybės pamatas- teisybė. Vargas būtų, jei po mūsų demokratijos pamatais pasikastų demagogija, visuomet visa žadanti ir niekuomet nieko gero neduodanti”.
Ir šiandien tęsiama tradicija švenčių proga apmąstyti Lietuvos dabarties reikalaus, iššūkius valstybingumui ir jo ateičiai. Taip Vasario 16-oji tampa pačia reikšmingiausia valstybės švente, ne tik stiprinančia mūsų dvasią, bet brėžiančia ir mūsų tolesnio gyvenimo linkmę, kviečiančia apie tai mąstyti nuolat budint laisvės sargyboje.
Po metų švęsime Vasario 16-osios šimtmetį! Tiesa, laisvėje Lietuva tekūrė pusę amžiaus, kitas penkiasdešimtmetis- okupacijos tamsa, tačiau ir joje nebuvo išblėsusi Vasario šviesa ,priešingai, ši diena tapo Lietuvos laisvės simboliu, išreiškiančiu mūsų pirmosios Respublikos esmę, skatinusiu ir svetimųjų pavergtame krašte žmonių laisvės ilgesį, priešinimąsi okupantui. Vasario 16 įkvėpė partizanų kovas ir pasipriešinimo judėjimą, sujungė išeiviją Lietuvos laisvės bylai.
Ir keista, kad, jau beveik prasidedant šimtmečio jubiliejui, buvusioji ir dabartinė valdžia dar nežino, kaip ši sukaktis bus įprasminta ir paminėta. Gal kaip po Vasario akto paskelbimo, kai paprasti žmonės- savanoriai stojo ginti savo gimstančios valstybės, taip šiandien mes turime telktis šio visoje mūsų valstybingumo istorijoje reikšmingiausio įvykio-epochinio lūžio šimtmečio sutiktuvėms savo kaimuose, miesteliuose ir įstaigose, jei valdžia mindžikuoja vietoje?
Anot akademiko Antano Tylos, Vasario 16-osios aktu sukurtoji Lietuvos valstybė buvo mūsų teisinis, politinis ir moralinis argumentas 1990 metų Kovo 11-osios aktui, patvirtinusiam, kad nepriklausoma Lietuvos valstybė niekada nebuvo nustojusi teisinės galios, o pats Vasario 16-osios aktas yra mūsų valstybės konstitucinis pamatas.